savaite lauktas irasas apie gyvuliukus

Kirstukai metėsi karvių pusėn, ir čia Vilkam išaugo žopa, nes gyvatės tapo bevertės kovoje prieš karves. Kiek gyvatės bandė prišliaužti prie karvių užpakalinių kanopų ir suleisti savo aštrius, nuodais padengtus dantis į jų pieningus tešmenis(arba jaučių atveju ne į tešmenį), vis išlįsdavo koks kirstukas ir nukąsdavo jai galvą. Bet Vilkai mąstė. Kirstukams perbėgus į karvių zonas, o gyvatėms likus medžioti pelių ir visokių vabalų Vilkų teritorijoje, žlugo natūrali ekosistema. Jei gyvatės nepuls karvių, kirstukams nebus ką medžioti, todėl jie paprasčiausiai mirs badu arba bent jau jų pajėgos labai sumažės, nes vabalėliais gyvas nebūsi, kirstuk, egidijau. Kažkuris senas Vilkas atminė Spartaką, ir pavadino tat "vergų sukilimo fenomenu". Karvės, kurios šimtmečius praleido mūkdamos pririštos prie grandinės, nebuvo labai nuovokios, pamanė, kad gyvačių ginklas - jau praeitis, dėl to išspyrė lauk sumažėjusią ir nusilpusią kirstukų grupuotę iš bandos rato, ba tie mažkiai tik ėdė daug vabalų ir dėl to žolės, o ypač gysločiai su dobilais, prisigaudė visokių ligų. Be to, karvių jaunikliai inkštė, kad valgyti kirstukų apseiliotą žolę yra koktu. Kirstukai buvo išmesti laukan(juos spardė kanopom), ten jų jau laukė Vilkai. Bet Vilkai, pamatę sudžiūvusius kirstukus, kad jiem net priimtiniau valgyti elnio Rudolfo vėdarus, įkimštus jo padų mėsa, pasikvietė į pagalbą hienas. Hienos, kurios eitų ir už sriubos lėkštę, su malonumu sukirto jau truputį prancūziškai pasmirdusius kirstukus ir sutiko kovoti Vilkų pusėje. Aišku, iš jų naudos tebūna tada, kai reikia sunaikinti lavonų mėsą po mūšio, kad tundra nepasmirstų dvėseliena.

Kol buvo daromas galutinis sprendimas kirstukams, gyvatės tuo metu mėgavosi poilsiu ir pramogom. Visų pirma, visa jų armija smagiausiai skerdė peles ir žiurkės net ir atokiausiuose miško kampeliuose. Žinoma, šie maži parazitukai esti pernelyg atkaklūs, kad taip lengvai pasiduotų gyvačių armijai. Užtat pempės negalėjo kovoti su gyvatėmis. Jų maži jaunikliai, išperėti pievų lizduose, vargiai begalėjo priešintis gyvačių antpuoliams. Kelis pavasarius iš eilės joms nepavyko pasidauginti ir dėl to jų populiacija ilgainiui išnyko. Gyvatės, turėdamos vilkų išduotą licenciją savivaliauti miške, netruko naikinti kitų mažųjų gyvanėlių populiacijų, greitai priaugo svorio, o kai bet kokiam gyvuliui atsiranda sotumo jausmas(kaip stirnos pavasarį pajunta prasikalusios žolės sotumą), jos pradėjo rūpintis lytinio dauginimosi dalykais. Pirma, netruko įsitvirtinti homoseksualūs santykiai armijoje. Angis Ką, tuo metu vadovavęs armijai, nematė čia grėsmės disciplinai, nes jis buvo girdėjęs, kad spartiečių armijose klestėjo homoseksualija, kurią rėmė vyresnybė, idant kariai kautųsi vienas už kitą narsiai. Konservativieji Vilkai nusprendė, kad šie metodai netinkami didinti kovinei dvasiai, dėl to pakvietė keletą arų savo karkimu įpūsti gyvatėm karingų nuotaikų. Deja, per pirmąjį koncertą arai tiesiog pagrobė savo kojom stirtą riebių gyvačių, pagrinde pirmosiose eilėse sėdėjusius gyvačių generolus, ir nuskrido Norvegijos pusėn ir daugiau nebepasirodė.

Vilkai nusprendę, kad gyvatės svarbesnis sąjungininkas, pasidavė angio Ką spaudimui(pastarasis neteko savo tos pačios eilės kiaušinių brolio Špą) papjauti likusius arus(gėdai nuplauti), priėmė bausmės nuosprendį arams. Taip į karą įstojo lūšis.

Lūšis buvo vienintelis Vilkams artimas gyvūnas, galėjęs medžioti paukščius. Lūšis iš pradžių laikėsi neutralų pozicijų, bet įgimti inkstinktai šaukė gauti pigios mėsos. Arai gyveno Vilkų zonoje, kur visus gyvūlinius santykius reguliavo Vilkai, dėl to jie jau seniai naktimis ilsėdavosi savo ištaiginguose lizduose, kuriuos, beje, jiems susukdavo Povai. Jie jau seniai buvo pamiršę naktinę savisaugą. Dėl to naktį iš sekmadienio į pirmadienį, lųšys tyliai tyliai pjaustė savo nagais ištaigingas arų plunksnas. Arai lizdus suko medžiuose.

Bėda ta, kad lūšys, užbaigusios darbą(į istoriją įėjo kaipo kruvinasis sekmadienis), atsisakė išlipti iš medžių ir reikalavo leidimo gaudyti visus paukščius, nes pagal gamtos dėsnius, gyvūnas, įveikęs kitą gyvūną, pasiima tai, kas jam priklauso, pvz., gyvybę. Lūšis, pretenduodama į paukščių karalienės titulą, teigė, kad arai buvo paukščių karaliai, todėl jai priklauso dabar visa paukščių karalystė, ir ji su ja galinti daryti ką nori. Vilkai prieštaraudami tikino, kad vieninteliai gamtos karaliai jų zonoje yra jie, ir kad dabar įvesta komendanto valanda karo sąlygomis, dėl to normalūs harmoniniai santykiai laikomi negaliojantys, bet Vilkai esą stengiasi išlaikyti prieš karą buvusią tvarką. Be abejo, tai buvo nė skatiko nevertos šnekos, ir lūšys gavo, ko norėjusios. Netrukus prasidėjo masinis paukčių skerdimas. Kas galėjo, skrido į pietus, kas ne - mokėsi miegoti sklendžiant ore. Kaip albatrosai arba poliarinės žuvėdros, kurios, nepaisant šio gabumo, tiesiog nuskrido į Antarktidą, ten jos neberado ir mirė.

Karo atomazga jau artėjo, trumpai apžvelgsiu kaip sekėsi karvėms. Ne paslaptis, kad jų išlikimas rėmėsi neišsenkančiu augalienos vartojimu ir šilumos palaikymu, idant šiaurės platumose galėtų užderėti pakankas derlius pašaro. Deja, kartu tirpo ir ledynai šiaurėje, vis platesnės tundros platybės užsiliejo vandeniu, todėl savaime mažėjo ir maitinimosi plotai. Be kita ko, prarasti sausumos plotai išnaikino daugybę vabaliukų bei graužikų. Karvės naikino ir augalijos įvairovę. Anksčiau pavasarį vaivos juostos spalvomis sužydėdavusios gėlės buvo sutryptos arba dėl atšilusių orų paprasčiausiai jos išbluko ir mutavo. Karvės suprato, kad tirpstant ledynams, maisto gali nebeužtekti, dėl to reikia prasimanyti kitų šaltinių. Deja, čia karvės nepademonstravo konstrukvymo. Vienintelė pasiūlyta alternatyva buvo veržimasis į Užkaukazę, kur dar esti gana žolingų plotų, o nuo Vilkų saugotų vietiniai ūsuriniai šunys. Deja, karvių vyresnybė nusprendė, kad tai puiki proga atsikratyti nereikalingų masių bei praretinti vilkų gretas. Karvių vyresnybė nesiėmė priemonių stabdyti separacinėms kai kurių jaučių nuotaikoms, ir to pasekoje vienas po kito pasipylė bandų atsiskyrimai nuo bendrųjų karvių zonų. Bandos ėmėsi paprastos taktikos - greitu bėgimu, sustojus į darnią falangą, pramušti visus Vilkus galinga jėga ir traukti toliau per visą Rusiją į Užkaukazę. Gal būtų ir pavykę, jei viskas būtų buvę organizuota. Deja, dažna falanga puldavo sukoncentravusi jėgą priešakinėse linijose, idant greitu bėgimu būtų išsklaidytos Vilkų gretos, atsilaisvintų kelias į Vilkų užnugarius, ir greitu bėgimu atitrūkti nuo Vilkų rujų. Jaučiai skaičiavo, kad jei karvės - didesni gyvūliai, jie turi daugiau riebalo savy, dėl to ir gali ilgiau bėgti nesustodami. Atskaalūnam bėdos prasidėjo tuo metu, kai Vilkai suvokė, kad nereikia maišytis karvėm po kojom, o geriausia tiesiog atkirsti po kelis falangos narius iš šonų. Atskalūnai, atsakydami į šį ėjimą, performavo grupuotę į pleištą. Vilkai tada bandė gaudyti bandą iš užpakalio - specialiai pasiruošdavo greitam sprintui iš paskos, ir bandydavo skaudžiai suleisti dantis į užpakalį arba tešmenis kokiai telyčaitei. Atskalūnai surado apsisaugijimo priemonę - gale būdavo pastatomi vikrūs, guvūs, bet dar nelabai raguoti, kone suaugę veršiukai, kurie bėgdami turėdavo atmetinėti stipriai kojas atgal, idant spardytų vilkų snukius. Deja, tokiu būdu keliaujant, atskalūnams teko sumažinti bėgimo greitį, dėl to netrukus visos bandos įstrigo Vilkų apsuptyje ir galiausiai buvo triuškinančiai išsklaidytos ir suėstos. Buvo bandų, kuriom, nepaisant didelių nuostolių, pavyko prasiveržti pro tankausias Vilkų zonas, bet daugumoje jų buvo belikę tik patinai, dėl to likimas buvo aiškus, o tos, kuriose buvo likę dar telyčaičių ar pieningų karvių, o tokių buvo tik kelios, jos Rusijos stepėse susidūrė su dezertyravusiais Vilkais, kurie užbaigė savo buvusiujų vadų darbą. Tos kelios bandos buvo beprotiškai nusilpusios ir dėl mažo kiekio nebepajėgė gintis.

Taigi, taip karvių populiacija sumažėjo kone perpus, bet ji išlaikė tinkamą maitinimąsi.

[Paskutinė dalis bus trumpa ir greitai...]